1932 m., atsakydamas į kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ literatūrinę anketą, Vaižgantas rašė: „Kone nuo pat lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties Pono Dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš štai jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tebuvo tikrai skanu ir malonu – čeploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai... Читать дальше...