Sukrečiantis vaikystės prisiminimas: „Tai, ką aš patyriau tą dieną, visą gyvenimą liks su manimi..."
„1941ųjų vasarą mes su mama dažnai važiuodavome į Vilkaviškio turgų parduoti uogų ir obuolių, – savo prisiminimuose rašo Milda Putnienė-Strimaitytė. – Po turgų vaikščiodavo policija ir vokiečių kareiviai. Jie vaikydavo nuo vežimų geltonomis žvaigždėmis pažymėtuosius žydus, perspėdavo valstiečius, kad neparduotų jiems produktų. Man mamos buvo leista pilstyti žydams uogas ir obuolius, neimant pinigų. Mūsų vežimas buvo aplipęs vaikais ir pagyvenusiais žmonėmis, daugiausiai žydų tautybės. Jie paprastai su savimi neturėjo krepšelių ir tiesdavo, kas ką turėjo: kepurę, suknutės sterblę, nusivilkdavo baltinukus ir laukdavo įpilant. Vaikai labai bijojo policininkų, kad neatimtų maisto, todėl, vos įpylus uogų ar obuolių, sprukdavo tai vienon, tai kiton pusėn. Jų veiduose matėsi didžiulė baimė. Ne vieną kartą mačiau, kaip užklupti policininkų arba kareivių, buvo sumušti, o jų gautas maistas išdrabstytas turgavietėje...“
[...]